- žiuponė
- 2 מiupõnė sf. (2) K.Būg, FrnW, NdŽ, žiūpõnė (2) KBII96, K, K.Būg, Rtr, NdŽ, KŽ 1. Lex37, Lpn103, Q193, H175, R, R147, MŽ, MŽ193, S.Dauk, D.Pošk, I, N, L kilminga moteris: Kad vyras, tai ponas, o poni – žiupõnė Tlž. Nepatiks tokiai žiupõnei Vn. Eikite pas žiupõnę skųsties J. Ta žiūpõnė sako: judu niekur neisita Rsn. O kur žiūpõnė buvo? Gl. Eik tu, tarne viernasis, pasakykie žiūponei KlvD224. Karalius tai tuoj suprato mokslą savo žiuponės LMD(Gumbìnė). Paskui ji įėjo į vieną dvarą ir parsisamdė pas to dvaro žiūponę per pelendrūsę SchL124. Ale žiupõnės savo lėles, margai dabinėtas, ant šilkų perynų vis į patalą guldo K.Donel. Akys slūginės ant rankų savo žiuponės veizda BbPs123,2. | prk.: Ko ta čia dabar žiūpõnė (katė) įlindo? Trg. ^ Kokia žiuponė, tokia ir slūginė prš. Žiuponėlė papurgalvė šimtu šiūbų vilki (kopūsto galva) ST599. Gul žiuponė, ateita kunigs, pasikrato buksvas: „Dieve padėk!“ (žagrė, jaučiai, artojas) B681, PrLXVII39, SchL68. 2. žmona: Laikė princas Viliumas šalia savo žiuponės vieną įkalbą Kel1881,53. Lakūnų oficierių žiuponės tą vietą gražiai padabino kvietkomis Kel1933,59. Ar ji yra jau žiuponė, mano mergužėlė? KlvD194. 3. MŽ, N, K toks grybas.
Dictionary of the Lithuanian Language.